kreida

kai pavirtau kreida tu

paėmus po gabaliuką

išrašei kiekvieną

mūsų miesto

šaligatvio kraštą ---

jį tuoj nuplaus lietus

Prie ežero

Kai tąkart važiavom prie ežero, tu vos ne pirmą kartą atvairavai iki manęs, bijojai, bet atvairavai. Tada plaukėm iki kito kranto, aš visiškai nemėgau plaukti ilgai. Ėjom tarp nendrių, tada per pievelę aukšta žole ir grįžom prie savo daiktų. Tada gulėjom, kalbėjom, kiek kas gausim iš lietuvių egzamino. Debesų ir žmonių aplink nebuvo. Po to važiavom namo visiškai ratu, pro Žirmūnus, nes man reikėjo kažką paimti iš draugo. Tau buvo vis vien, aš mačiau, kad nenorėjai kelionės pabaigos, norėjai, kad apsisukčiau, apvažiuotume dar tris ratus aplink miestą, o galiausiai užmigtume vienas greta kito. Tada grįžom namo, pastačiau automobilį prie tavęs, o eidamas link savęs klausiau “promoe – headache”.

Dar atsimenu rytą, kuomet po nakties tu stovi prie mano namo, abejų kojų pirštai žiūri vienas į kitą, o tu į mane. Truputį palenkus galvą, lyg iš apačios. Auklėtoja sakydavo, kad žiūriu gąsdinančiai, nes tai darau panarinęs galvą, iš apačios.

Bet tie – mano ir tavo - iš apačios buvo skirtingi, tavasis nebuvo gąsdinantis. Tau reikėjo mano meilės, o man, deja, buvo nusispjaut.

Pasi

- Pasiilgai? – paklausė lyg visai nesidomėdama, tuo pat metu žiūrėdama kažkur man per petį.
- Pasiilgau. – atsakiau taip ir galvodamas, nors skambėjo atvirkščiai.
- Neišgirdau. – atsuko veidą šonu ir pirštu parodė į ausį.
- Pasiilgau. – pasakiau pasilenkęs ir pabučiavau į žandą.
- Sakei, kad niekam to nesakai.
- Niekam to ir nesakau. Bet šįkart tikrai. Galvojau „ne“, bet dabar, kai pamačiau, supratau, kad taip. – pasakiau banaliai, bet meluoti nesinorėjo.

Mes nesimatėm kiek mažiau nei metus, o tiksliau – du su puse mėnesius rudens, tris žiemos, tris pavasario ir beveik vieną vasaros. Prisimindavau ją tik kartkartėmis, tomis kartkartėmis, kai kambarys tapdavo ankštesnis nei įprasta, o virtuvėje kažkas gerdavo. Tiesą sakant, dažniausiai ją prisimindavau alkanas (kai virtuvėje gerdavo, nenorėdavau eiti iki šaldytuvo). Ji man rodydavos kiek užkritusiais ant liūdnų akių vokais ir iš dalies nuoširdžia, iš dalies amerikietiška šypsena. Bet visuomet graži. Dievaži, ji buvo vienas gražiausių liūdnų žmonių, kurious teko sutikti. Rudi plaukai kiek žemiau pečių, nepamenu kokios spalvos akys, daili krūtinė ir tingi eisėna. Būdavo, kad pagalvoju, jog neina, o tiesiog sėlina. Kaip ir kokio velnio žmogui reikėtų nuolatos sėlinti, neturėjau supratimo. Tiesiog taip atrodė. Kai ji eidavo link manęs arba nuo manęs(dažniau nuo), galvodavau, kad jei tektų rinktis, koks žvėris mane suplėšytų atsidūrus džiunglėse, pasirinkčiau panterą. Vien dėl to, kad prieš tai ji tingiai, netgi, sakyčiau, rituališkai, sėlintų.

Paslapčiom visada norėjau ją vadinti savo, bet nuo pat pradžių jaučiau, kad tokia ji nėra ir greičiausiai niekada nebus. Ji mėgsta alų, cigaretes, Pink Floyd ir miegoti dienom. Aš negeriu alaus, nekenčiu rūkalų kvapo, klausau Masta Ace, o dienom man labiausiai patinka dirbti. Kaip ten bebūtų, vienas esminis dalykas tarp mūsų nesiskiria: ji protinga, o aš irgi. Tiksliau būtų sakyti, kad mes abudu mąstom ir dažniausiai tą darom per dažnai. Nelieka nei vieno, kuris tyliai galvotų apie gražią pabaigą, nes labiau nei labai žinom, kad tokio dalyko paprasčiausiai nėra.

Vakaras buvo šiltas, o ji buvo apsirengusi kaip visada paprastai: mėlyni džinsai, basutės, tamsiai lakuoti rankų ir kojų nagai, palaidinė su vidutinio dydžio iškirpte. Plaukus tai susirišdavo, tai pasileisdavo, bet tiko ir vienaip, ir kitaip. Mes, kaip visada, kalbėjom apie pusiau nuobodžius, pusiau įdomius dalykus: mano ateities planus, jos ateities neplanus, jos kraustymąsi į Manheteną ir mokymąsi universitete, mano nesimokyma ir nesikraustymą. Pasijutau, kad viskas būtų vykę lyg ir dabar, lyg ir prieš metus, o aš pats būčiau lyg dabartinis, lyg ir tas, kuris buvau tada. Netgi pagalvojau, ar tikrai ta išvyka mane kiek nors pakeitė.

Atėjus antrai nusprendžiau važiuoti namo. Pasakiau, ji atsistojo, mes apsikabinom ir ji, lyg tyčia, lyg netyčia, greičiausiai todėl, kad aš norėjau tiesiog apsikabinti, o tie prancūziški atsisveikinimai niekada nepatiko, pakštelėjo man į kaklą kiek žemiau ausies. Pagalvojau, kad tai įvyko per klaidą, paleidau, susidėjau rankas į kišenes ir ramiai nuėjau link mašinos. Grįžau namo, paskaičiau ir užmigau.

Laiškas

Norėjau prisiminti, kaip rašyti laiškus taip, kaip rašiau mokykloje. Kiekvienąkart norėjau pasirodyti įdomus ir protingas, visuomenės priešas ir kovotojas prieš sistemą. Dar norėjau parodyti, kad gyvenu teisingai, neturiu žalingų įpročių, bet vistik esu itin įdomus ir linkęs į romantiką. Rašydavau ilgais sakiniais ir su daug skyrybos ženklų, lygiai taip, kaip kad darau dabar. Jos paprastai manim patikėdavo, atrodydavau toks, koks ir norėjau, bet nebuvau. Ir viskas baigdavosi, ir baigdavosi, ir dar kartą baigdavosi. Taigi, norėjau prisiminti kaip parašyti tokį laišką.

Labas šiandien buvo gera diena, taip? Man jau kuris laikas buvo įdomu su tavimi susipažinti, o geriausias būdas tai padaryti, manau, yra laiškai. Elektroniniai ar popieriniai – jokio skirtumo. Pradžioje, be abejo, derėtų prisistatyti: man 22, esu savo laisvės auka ir nežinau, kaip su ja elgtis. Kokias knygas skaitai? O kokių neskaitai? Kokios muzikos klausai? Kokios – ne?

Apskritai gyvenime, manau, reikia elgtis taip, kaip reikia. Kaip reikia tau. Visa kita – antraeiliai dalykai. Gailėtis reikia tik to, ko nepadarei ir tik iki tol, kol padarysi. Maloniausi susitikimai yra antradienį puse vienuolikos vakaro ir kai šalta. Jų metu reikia vaikščioti tom pačiom gatvėm vėl ir vėl, vėl ir vėl, vėl ir vėl. Kelias valandas, tada reikia grįžti namo, pasikabinti striukes, užsikaisti arbatinį. Tada atsigulti ant dvigulio čiužinio, skanauti arbatą ir žiūrėti į lubas nieko nekalbant. Kimarinti. Tada turėčiau paliesti tavo žandą, vėliau petį, dar vėliau – delną. Tada vėl perbraukti ranka žandu, pabučiuoti į kaktą suskirdusiom lūpom ir pasakyti, kad jau vėlu ir aš tave parvešiu namo. Tada gauti kvietimą valgyti pyrago, kiek pridegusio, ir gerti svarainių arbatą. Kitą dieną per pusnis vedžioti šunį ir jau tada žinoti, kad viskas tuoj baigsis. Tada atsisveikinti ir dar kartą tikėtis, kad kitas kartas bus laimingesnis dar nesuprantant, kad laimingesnių kartų nebūna.

Atrodo, prisiminiau.

Trečiadienis

Buvo dvylika valandų nakties, lijo stipriau nei bet kada tą vasarą, o apie žaibus būtų galima parašyti atskirą kūrinį. Turėjau beveik gramą žolės, o ji buvo su odinėm kelnėm, kurios ją, ir taip reto seksualumo merginą, darė panašią į tikrą vyrų naikinimo monstrą. Sėdėjau mašinoje prie jos namų, ji vėlavo išeit jau kokias dešimt minučių,o aš, nemėgdamas sukti jointų vienas, laukiau jos. Ji pasibeldė į langą ir atsisėdo į keleivio vietą. Keisti plaukai buvo tik vos vos šlapi – vien dėl to, kad mašiną nuo laiptinės skyrė daugių daugiausiai aštuoni žingsniai. Paklausiau, kaip sekėsi, o man pradėjus sukti ėmė pasakot apie fotosesiją, kurioje tądien fotografavosi. Fotosesija buvo skirta dailės akademijos studentės kursiniam darbui, kuris šiuo atveju buvo gotiško stiliaus suknelės. Vėliau pamatęs nuotraukas net truputį susigėdau, nes lyg ir neturėtų būti patraukli mergina, kuri mėginta pavaizduoti pusiau gyva, o fotosesijos erdvė – kapinės. Bet, nemeluojant, ji ten atrodė išskirtinai gerai. Kai paklausė, ką veikiau, pasakiau, kad nieko ypatingo, kitaip tariant, veikiau tą-aną. Paklausiau, kur ji nori važiuoti. Pasakė, kad nenori niekur važiuoti, o už jos namo yra aikštelė, nuo kurios matos pusė miesto, tačiau viena ji ten nėjo, nes bijojo žaibų. Turėjau vieną mažą skėtį ir kol nuejom į aikštelę, kurioje turėtų būti, bet nėra statomas daugiabutis, mano kairė, o jos dešinė kūno pusė buvo šlapia. Atsistojome po naujai pastatyto negyvenamo kotedžo garažo stogeliu. Norėjau turėti fotoaparatą, bet prisiminiau, kad tikriausiai niekada nesu nieko apart pusbrolių su močiute fotografavęs. Aikštelė su vaizdu į miestą, pasirodo, buvo saugoma. Apsauginis pasitaikė pusiau drąsus, atėjo labai greitai, ir jau buvo paruošęs piktą kalbą, bet nespėjo pasakyt, nes panelė prisistatė čia gyvenanti. Dešimt minučių aš tupėjau, o ji stovėjo. Parūkiau. Buvom per metrą vienas nuo kito, o aš galvojau, kad norėčiau ją apkabinti. Kažkaip pamėginau, bet ji suvaidino, kad atstočiau. Įsižeidžiau. Po kelių minučių ji mane prisitraukė pati. Jaučiausi nugalėtojas. Kiek pastovėjęs prirėmiau ją prie sienos, stipriai pabučiavau, o ranka maloniai nuslydo odinės kojos šonu iki kelio ir sugrįžo atgal prie klubo. Dar kart pabučiavau, kaire ranka perbraukdamas krūtine, ir nusprendžiau, kad vėl noriu parūkyti. Vėl pritūpiau, prisidegiau ir parūkiau. Vis dar žaibavo, o ji kaire pėda tvirtai stovėdama ant žemės, dešinę buvo atrėmus į sieną, į kurią buvo atsirėmus kūnu. Stovėjo pasvirus, į žemę remdamasi tik viena koja, o aš galvojau, kad jei ir reiktų ką nors nufotografuot, tai jos siluetą stichijos apimto Vilniaus fone. Taip savo mieste mes leidome trečiadienius.

---

viena dienų kai vakaras pavirto rytu
ir kai pykaus su savimi nes nuolat
kišenėje tik lygiai dešimt litų
o aš pasiryžęs tavimi užkopt kaip uola

nutiks tuoj vasara o eisena truputį
pakitus nors sakai kad taip nėra
svarbu kad buvom esam būsim
kitaip nei vakar kitaip nei visada

dvi valandos ir lygiai trisdešimt minučių
nuo to kai sėdai į taksi
o aš tikrai nebežinau ar tu čia
nes ir klausai atrodo ir girdi

ir jei pagrasini kad nori bėgti
aš greitai sugalvoju šimtą priežasčių
kodėl tau likt nors gal truputį lėkšta
bet man baisu dar kart nesusapnuot sapnų

kur tavo rankos įsikibs į mano nugarą
ir kojos apsivys klubus
mes apsimesime kad taip nebuvo dar
kaip ir visus praėjusius kartus

Keliuosi vidurdienį

Mano savaitės atrodo panašiai. Atsikeliu vidurdienį, kartais ką nors užkandu, dažniausiai išsiverdu arbatos(pastaruoju metu - juodos), geriu ją ir kartais skaitau. Kasdien patiriu šiek tiek streso. Žiema pradėjo patikti, nes vasarą per šilta gražiom kepurėm. Taigi prabundu, pasivartau, užmiegu, prabundu, atsikeliu, atlieku ką sugalvojau besivartydamas ir, tingiai eidamas link muzikos įjungimo, svarstau, kaip prastumti laiką iki darbo. Darbas nelabai patinka, lengvas, tiesa, velniškai nuobodus. Darbo diena prasideda ketvirtą-penktą vakaro, baigiasi - prieš dešimt. Pabaigiu, jei netingiu - nueinu į parduotuvę ir nusiperku ką nors pusryčiams. Jei tingiu, sau meluoju, kad nusipirksiu ryte, bet ryte tingiu dar labiau ir pasitenkinu tik arbata. Taigi pabaigiu, kartais apsiperku, sėdu į mašiną arba einu iki stotelės ir važiuoju į savo kambarį. Pastarosiom dienom labiau patinka važiuoti troleibusu - vakarais jie visiškai tušti, kamščių nėra, nereikia vairuoti, o garsas per ausines daug geresnis nei per kolonėles. Sėdžiu šeštam troleibuse, klausau Blahzay Blahzay ir galvoju, kad kada nors aprašysiu vieną iš savo nuobodžių dienų. Šalti pradėjo prieš kelias savaites.

Diskoteka

Nekantriai laukdavom mokyklos diskotekų. Buvom visiški bailiai, todėl prieš einant būtinai reikėjo išgerti alaus. Mokėmės septintoj klasėj. Alų parduodavo keliuose kioskuose: "Jovaro" stotelėj, pačiam dešiniausiam ir "Stanevičiaus" stotelėj (ten stovėjo tik jis vienas, kurį vadinom "Fermerio"). Kai tik pradėjom išgerti, gerdavom stipriausią. Ryškiausiai prisimenu du - "Kobra" ir "Geras". Taigi grįžtam namo iš pamokų(mokėmės antroj pamainoj), keliasdešimt minučių užtrunkam pavalgyti, einam pirkti alaus ir, jei žiema, ieškoti tinkamos laiptinės, kur kuo greičiau viską susiversti. Didžiajai daliai mūsų buvo trylika, keliems - po keturiolika. Išgėrę ir užkandę skubėjom į diskoteką - kas šokdavo, kas tiesiog sėdėjo, tačiau ir vienu, ir kitu atveju alus atrodė perdėtai reikalingas, nes be jo, rodės, apskritai net neverta niekur eiti. Eidavom su tikslu susirasti draugę. Draugę, nors žinojom, kad ateis merginos, kurias ir taip kasdien matome. Klasiokės, metais jaunesnės, metais vyresnės. Kasdien matome visas jas, bet tvirtai tikime, kad išgėrus alaus kažkas pasikeičia. Dar stipriau norime, kad ir jos būtų išgėrusios. Kartais kviečiame eiti su mumis, kartais ne. Muzikai išrankūs nebuvome. Didžėjus buvo vieno iš mūsų vyresnis brolis ir jo draugai. Norėjom būti kaip jie, tikrai labai norėjom. Norėjom stovėti prie tos palangės pirmame aukšte. Nežinau, ką jie visi veikia dabar, bet vienas jų kurį laiką Anglijoje dirbo mėsininku. Sakė, sekas neblogai.

Tarkim

Sugrįžti, tarkim, tris metus atgal ir mokytis, tarkim, dvyliktoj
klasėj. Per matematiką, tarkim, sėdėti valgykloje ir gerti
dvidešimtcentinę arbatą su per daug cukraus ir, tarkim, įėjus
direktoriui sakyti, kad tau langas. Jei šilta, tarkim, sėdėti kieme,
kur visi rūko, pats nerūkyčiau, tik sėdėčiau ten, nes šilta, o į
pamoką skubėti nesiruošiu. Penktadieniais, tarkim, važiuoti į kiną po
dviejų pirmų pamokų, nes kuo anksčiau, tuo pigiau. Šeštadieniais,
tarkim, eiti į prasto repo vakarėlius, kuriuose renkasi dar prastesni
žmonės. Sekmadieniais, tarkim, visą dieną praleisti prie kompiuterio
ir nelaukti pirmadienio. Tarkim, kad kiekvieną dieną žaisčiau
krepšinį, o grįžęs iš pamokų tiesiog numigčiau iki treniruotės.
Nežaisti, tarkim, kompiuterinių žaidimų. Nesinaudoti, tarkim,
kompiuteriu ir telefonu. Susipažinti su mergina ir, tarkim, viską
sugadinti. Susipažinti su dar viena ir, tarkim, sugadinti viską dar
kartą. Tarkim, kad taip gadinti ir toliau. Kiek vėliau, tarkim, įstoti
į universitetą, pradėti šokti ir, tarkim, mesti mokslus ir išvažiuoti
į užsienį. Ten, tarkim, įstoti mokytis dar kartą ir, tarkim, kas dieną
grįžti namo esant rūkui. Važiuoti, tarkim, tiktai metro ir jaustis
nepatogiai, tarkim, vidury didelio tunelio. Galiausiai, tarkim,
pasisotinti užsienio ir, tarkim, nebetikėti, kad kitur viskas kitaip.
Tada, tarkim, grįžti į savo miestą ir, tarkim, pusę metų nieko
nedaryti. Vėliau, tarkim, pradėti dirbti. Savaitgalius, tarkim,
išbraukti iš gyvenimo, o šiokiadieniais miegoti, tarkim, iki pietų.
Tarkim, viskas būtų taip. O kaip žinoti, kad, tarkim, viskas taip ir
buvo? O jei, tarkim, nebuvo?