Tarkim

Sugrįžti, tarkim, tris metus atgal ir mokytis, tarkim, dvyliktoj
klasėj. Per matematiką, tarkim, sėdėti valgykloje ir gerti
dvidešimtcentinę arbatą su per daug cukraus ir, tarkim, įėjus
direktoriui sakyti, kad tau langas. Jei šilta, tarkim, sėdėti kieme,
kur visi rūko, pats nerūkyčiau, tik sėdėčiau ten, nes šilta, o į
pamoką skubėti nesiruošiu. Penktadieniais, tarkim, važiuoti į kiną po
dviejų pirmų pamokų, nes kuo anksčiau, tuo pigiau. Šeštadieniais,
tarkim, eiti į prasto repo vakarėlius, kuriuose renkasi dar prastesni
žmonės. Sekmadieniais, tarkim, visą dieną praleisti prie kompiuterio
ir nelaukti pirmadienio. Tarkim, kad kiekvieną dieną žaisčiau
krepšinį, o grįžęs iš pamokų tiesiog numigčiau iki treniruotės.
Nežaisti, tarkim, kompiuterinių žaidimų. Nesinaudoti, tarkim,
kompiuteriu ir telefonu. Susipažinti su mergina ir, tarkim, viską
sugadinti. Susipažinti su dar viena ir, tarkim, sugadinti viską dar
kartą. Tarkim, kad taip gadinti ir toliau. Kiek vėliau, tarkim, įstoti
į universitetą, pradėti šokti ir, tarkim, mesti mokslus ir išvažiuoti
į užsienį. Ten, tarkim, įstoti mokytis dar kartą ir, tarkim, kas dieną
grįžti namo esant rūkui. Važiuoti, tarkim, tiktai metro ir jaustis
nepatogiai, tarkim, vidury didelio tunelio. Galiausiai, tarkim,
pasisotinti užsienio ir, tarkim, nebetikėti, kad kitur viskas kitaip.
Tada, tarkim, grįžti į savo miestą ir, tarkim, pusę metų nieko
nedaryti. Vėliau, tarkim, pradėti dirbti. Savaitgalius, tarkim,
išbraukti iš gyvenimo, o šiokiadieniais miegoti, tarkim, iki pietų.
Tarkim, viskas būtų taip. O kaip žinoti, kad, tarkim, viskas taip ir
buvo? O jei, tarkim, nebuvo?