Keliuosi vidurdienį

Mano savaitės atrodo panašiai. Atsikeliu vidurdienį, kartais ką nors užkandu, dažniausiai išsiverdu arbatos(pastaruoju metu - juodos), geriu ją ir kartais skaitau. Kasdien patiriu šiek tiek streso. Žiema pradėjo patikti, nes vasarą per šilta gražiom kepurėm. Taigi prabundu, pasivartau, užmiegu, prabundu, atsikeliu, atlieku ką sugalvojau besivartydamas ir, tingiai eidamas link muzikos įjungimo, svarstau, kaip prastumti laiką iki darbo. Darbas nelabai patinka, lengvas, tiesa, velniškai nuobodus. Darbo diena prasideda ketvirtą-penktą vakaro, baigiasi - prieš dešimt. Pabaigiu, jei netingiu - nueinu į parduotuvę ir nusiperku ką nors pusryčiams. Jei tingiu, sau meluoju, kad nusipirksiu ryte, bet ryte tingiu dar labiau ir pasitenkinu tik arbata. Taigi pabaigiu, kartais apsiperku, sėdu į mašiną arba einu iki stotelės ir važiuoju į savo kambarį. Pastarosiom dienom labiau patinka važiuoti troleibusu - vakarais jie visiškai tušti, kamščių nėra, nereikia vairuoti, o garsas per ausines daug geresnis nei per kolonėles. Sėdžiu šeštam troleibuse, klausau Blahzay Blahzay ir galvoju, kad kada nors aprašysiu vieną iš savo nuobodžių dienų. Šalti pradėjo prieš kelias savaites.

Diskoteka

Nekantriai laukdavom mokyklos diskotekų. Buvom visiški bailiai, todėl prieš einant būtinai reikėjo išgerti alaus. Mokėmės septintoj klasėj. Alų parduodavo keliuose kioskuose: "Jovaro" stotelėj, pačiam dešiniausiam ir "Stanevičiaus" stotelėj (ten stovėjo tik jis vienas, kurį vadinom "Fermerio"). Kai tik pradėjom išgerti, gerdavom stipriausią. Ryškiausiai prisimenu du - "Kobra" ir "Geras". Taigi grįžtam namo iš pamokų(mokėmės antroj pamainoj), keliasdešimt minučių užtrunkam pavalgyti, einam pirkti alaus ir, jei žiema, ieškoti tinkamos laiptinės, kur kuo greičiau viską susiversti. Didžiajai daliai mūsų buvo trylika, keliems - po keturiolika. Išgėrę ir užkandę skubėjom į diskoteką - kas šokdavo, kas tiesiog sėdėjo, tačiau ir vienu, ir kitu atveju alus atrodė perdėtai reikalingas, nes be jo, rodės, apskritai net neverta niekur eiti. Eidavom su tikslu susirasti draugę. Draugę, nors žinojom, kad ateis merginos, kurias ir taip kasdien matome. Klasiokės, metais jaunesnės, metais vyresnės. Kasdien matome visas jas, bet tvirtai tikime, kad išgėrus alaus kažkas pasikeičia. Dar stipriau norime, kad ir jos būtų išgėrusios. Kartais kviečiame eiti su mumis, kartais ne. Muzikai išrankūs nebuvome. Didžėjus buvo vieno iš mūsų vyresnis brolis ir jo draugai. Norėjom būti kaip jie, tikrai labai norėjom. Norėjom stovėti prie tos palangės pirmame aukšte. Nežinau, ką jie visi veikia dabar, bet vienas jų kurį laiką Anglijoje dirbo mėsininku. Sakė, sekas neblogai.

Tarkim

Sugrįžti, tarkim, tris metus atgal ir mokytis, tarkim, dvyliktoj
klasėj. Per matematiką, tarkim, sėdėti valgykloje ir gerti
dvidešimtcentinę arbatą su per daug cukraus ir, tarkim, įėjus
direktoriui sakyti, kad tau langas. Jei šilta, tarkim, sėdėti kieme,
kur visi rūko, pats nerūkyčiau, tik sėdėčiau ten, nes šilta, o į
pamoką skubėti nesiruošiu. Penktadieniais, tarkim, važiuoti į kiną po
dviejų pirmų pamokų, nes kuo anksčiau, tuo pigiau. Šeštadieniais,
tarkim, eiti į prasto repo vakarėlius, kuriuose renkasi dar prastesni
žmonės. Sekmadieniais, tarkim, visą dieną praleisti prie kompiuterio
ir nelaukti pirmadienio. Tarkim, kad kiekvieną dieną žaisčiau
krepšinį, o grįžęs iš pamokų tiesiog numigčiau iki treniruotės.
Nežaisti, tarkim, kompiuterinių žaidimų. Nesinaudoti, tarkim,
kompiuteriu ir telefonu. Susipažinti su mergina ir, tarkim, viską
sugadinti. Susipažinti su dar viena ir, tarkim, sugadinti viską dar
kartą. Tarkim, kad taip gadinti ir toliau. Kiek vėliau, tarkim, įstoti
į universitetą, pradėti šokti ir, tarkim, mesti mokslus ir išvažiuoti
į užsienį. Ten, tarkim, įstoti mokytis dar kartą ir, tarkim, kas dieną
grįžti namo esant rūkui. Važiuoti, tarkim, tiktai metro ir jaustis
nepatogiai, tarkim, vidury didelio tunelio. Galiausiai, tarkim,
pasisotinti užsienio ir, tarkim, nebetikėti, kad kitur viskas kitaip.
Tada, tarkim, grįžti į savo miestą ir, tarkim, pusę metų nieko
nedaryti. Vėliau, tarkim, pradėti dirbti. Savaitgalius, tarkim,
išbraukti iš gyvenimo, o šiokiadieniais miegoti, tarkim, iki pietų.
Tarkim, viskas būtų taip. O kaip žinoti, kad, tarkim, viskas taip ir
buvo? O jei, tarkim, nebuvo?