Diskoteka

Nekantriai laukdavom mokyklos diskotekų. Buvom visiški bailiai, todėl prieš einant būtinai reikėjo išgerti alaus. Mokėmės septintoj klasėj. Alų parduodavo keliuose kioskuose: "Jovaro" stotelėj, pačiam dešiniausiam ir "Stanevičiaus" stotelėj (ten stovėjo tik jis vienas, kurį vadinom "Fermerio"). Kai tik pradėjom išgerti, gerdavom stipriausią. Ryškiausiai prisimenu du - "Kobra" ir "Geras". Taigi grįžtam namo iš pamokų(mokėmės antroj pamainoj), keliasdešimt minučių užtrunkam pavalgyti, einam pirkti alaus ir, jei žiema, ieškoti tinkamos laiptinės, kur kuo greičiau viską susiversti. Didžiajai daliai mūsų buvo trylika, keliems - po keturiolika. Išgėrę ir užkandę skubėjom į diskoteką - kas šokdavo, kas tiesiog sėdėjo, tačiau ir vienu, ir kitu atveju alus atrodė perdėtai reikalingas, nes be jo, rodės, apskritai net neverta niekur eiti. Eidavom su tikslu susirasti draugę. Draugę, nors žinojom, kad ateis merginos, kurias ir taip kasdien matome. Klasiokės, metais jaunesnės, metais vyresnės. Kasdien matome visas jas, bet tvirtai tikime, kad išgėrus alaus kažkas pasikeičia. Dar stipriau norime, kad ir jos būtų išgėrusios. Kartais kviečiame eiti su mumis, kartais ne. Muzikai išrankūs nebuvome. Didžėjus buvo vieno iš mūsų vyresnis brolis ir jo draugai. Norėjom būti kaip jie, tikrai labai norėjom. Norėjom stovėti prie tos palangės pirmame aukšte. Nežinau, ką jie visi veikia dabar, bet vienas jų kurį laiką Anglijoje dirbo mėsininku. Sakė, sekas neblogai.