***

Penktadienį išėjęs iš namų, į juos grįžau tik sekmadienio paryčiais. Buvome trise: R, S ir aš. Naktį praleidę hipsteriškiausioj Vilniaus vietoj ne tokiam jau ir hipsteriškam Techno vakarėlyje, prieš važiuodami namo nusprendėm, kad aš laikausi geriausiai, todėl gavau vairuoti. Jaučiausi tikrai patenkinamai neskaitant to, kad prieš pusvalandį iki kelionės rūkiau. Grįžom namo, įjungiau šviesą, nusiavėm batus, visi trys sukritom ant lovos, aš įjungiau švieselę ir klausėm gero repo. Gulėjom skersai lovos, S iš vieno šono, R vidury, aš kitam šone. Grojo neseniai atrastas 93 metų repas ir jaučiausi lyg iš delno cukrumi maitinčiau savo nepagaunamą vienaragį. Nusprendžiau, kad reikia dar kartą parūkyti. R pasakė, kad jei nueis į balkoną, tai ten ir liks. Kieme buvo minus keli ir snigo. Likome tik aš ir S. Ji nesispyriojo ir į naujieną, kad eisime rūkyti, reagavo teigiamai. Padavė žiebtuvėlį, aš paskrudinau cigaretę, iškračiau tabaką ir žirklių pagalba susmulkinau stuffą. Tada tom pačiom žirklėm iškirpau gilzę, atsiplėšiau popierėlių ir tvarkingai susukau vidutinio storumo džonį. S susisuko savo vyšninio tabako cigaretę ir, po to, kai įjungiau dar vieną repo, pajudėjom į balkoną, kuris buvo per septynis žingsnius nuo lovos. Stovėjom balkone, dalinomės dūmų ir kalbėjom, kaip Vilnius pirmauja prieš Kauną beveik visuose šokių stiliuose ir kaip Kaunui reikėtų pasitempti. Papasakojau apie kitus planus ir kaip džiaugiuosi, kad Vilniaus šokis pradeda žydėti. Ji tuo tarp nusiskundė, kaip Kaunas merdi ir nėra ką veikti: tiek šokio, tiek kitose srityse. Įpūsėjus nenaudėliui draugė pasakė, kad nebenori. Likau vienas. Įveikiau dar ketvirtį ir pajaučiau, kad pakirto. Grįžom į kambarį, S tiesiu taikiniu susigrąžino savo senąją vietą ir su rūbais bei neužsiklojus(gulėjom ant antklodės) per kelias sekundes užmigo. Patį mane gerokai pakėlė, bet nusprendžiau, kad reikia daryti atskirų stilių kovas kas savaitę ir tai užsirašiau. Tada įsijungiau hauso ir tiesiog sėdėjau. Paklausęs kelias minutes išjungiau muziką, išjungiau šviesą ir atsiguliau. Nei nusirengiau, nei ieškojau užsikloti, nes tiesiog negalėjau. Atsiguliau ant nugaros ir išgirdau iš virtuvės, kuri yra už sienos, sklindantį baisų šaldiklio veikimo garsą. Tylus ūžesys zvimbė tiesiai į giliausias mano vietas ir beveik pradėjau melstis, kad kuo greičiau baigtųsi, nes žinojai, kad padirbęs jis nustoja. Garsas nesiliovė, o, rodės, tik stiprėjo. Viskas virto amžinybe ir galvojau, kad su šiuo peiliu ausyse ir mirsiu. Tada prisiverčiau atsistoti. Prireikė milžiniškų valios pastangų, tačiau nuėjau iki virtuvės ir uždariau duris. Grįždamas, kad tikrai nesigirdėtų, uždariau ir kambario duris. Perėjęs per kambarį(teko perlipti kolonėles ir laidus) atsiguliau į savo vietą ir apie kažką pagalvojęs užmigau. Pabudau nuo šalčio, dar buvo tamsu. Antrą kartą pabudau nusistebėjęs, kad R sugebėjo iš kito kambario atnešti antklodę: aš gavau užsikloti dešinę kūno dalį, S kairę, o R, kadangi gulėjo viduryje, užsiklojo visas. Nuo košmaro, kad sėsiu į kalėjimą(nepamenu dėl ko) pabudau jau šviesiai ir pagalvojau, kad dabar veikiausiai devynios ar dešimt. Atsisėdau, pasižiūrėjau į laikrodį ir pamačiau, kad dabar dvi valandos dienos. Pasijaučiau padugne, taip išvadinau ir draugus. Tuomet nuėjau į virtuvę, visiems padariau arbatos su medumi. Sėdėjom ir kalbėjom apie kažką, tuomet jie išvažiavo. Likau namie ir likusią dienos dalį pražiūrėjau filmus. Paskutinis tądien žiūrėtas filmas baigėsi tuo, kad sau abortą pasidariusi moteris mirė, o jos vyras, persikraustęs iš priemiesčio į miestą, vienas toliau augino vaikus.

taip pat

nors keičias viskas bet iš tikro ne

tie patys vyrai moteris palydi

ir taip kasvakar aš antram troleibuse

ir kaip kas naktį šiąnakt vėl turėtų lyti

tie patys kosmosai viršuj mėnuly supa

tie patys šunys vasarą pavėsy guli

jam vis kasnakt išvydus ją pakyla ūpas

o su visata lyginant mes vis dar esam nuliai

tie patys laiptai vis dar veda iki mano buto

taip pat žaliai kas žiemą eglės stovi

ir vis taip pat tau prisidėjus prie manęs mes tampame abudu

arčiau viens kito ir dangaus bet nuo kitų nutolę

ir negaliu nepaminėt kad vis taip pat sustoja

man laikas žengus į ratelio centrą

tie šokiai purto supa ir niūniuoja

į ausį tyliai kad viena upe visi mes brendam

J

Susipažinom vienuoliktoj klasėj. Ji ir jos draugė, kuri man patiko, sėdėjo priešais mus su klasioku naujai suformuotoje klasėje per lietuvių kalbos pamoką. Mes iš jų draugiškai pasišaipėme, juokelis pasirodė juokingas ir taip pirmą kartą pamačiau, kaip J žiūri man į akis ir juokiasi. Tą pačią dieną vėliau pamačiau J apsikabinusią kvailą futbolininką ir nesupratau, kaip jie galėjo būti kartu. Pasirodo, buvo tik kelias savaites. Jai patalogiškai reikėjo šilumos, o man patiko rūpestis. Pirmą naktį per vakarėlį name, kuriame nuolat linksmindavomės, užmigom greta vienas kito tik susikabinę rankom. Prieš užmigdami miegančiam priemiesty žadinom kaimynus siaura tylinčia gatve važinėdami paspirtuku. Tiksliau, važinėdamas: aš važinėjau, o ji žiūrėjo ir šypsojos. Supratau, kad ji mane įsimylėjo ir visa kita – tik likę formalumai. Pirmą kartą J palikau per mėgstamiausią jos šventę – Kalėdas. Pamačiau kitą merginą, kurios nepažinojau, bet mirk gyvenk turėjau surasti. Nenorėjau meluoti, todėl pasakiau kaip yra: „Su Kalėdom. Mums reikia skirtis. Nenoriu meluot“. Tą merginą galiausiai radau, bet pastaroji buvo durnė. Pirmą kartą susitaikėm „Guru“ salotų bare. Ant jos rudų marškinėlių rožine spalva buvo parašyta „I'll be nice if you'll give me some chocolate“. Vaidino, kad neatleis, bet pasibučiavus prieš jai lipant į autobusą namo, jai pakirto kojas. Antrą kartą ji pasiūlė skirtis per SMS, o po kelių valandų atsiprašinėjo. Pasakiau ne, o kitą dieną mokykloj, pamatęs ją su tais reto išskirtinumo garbanotais plaukais, pusę dienos pravaidinau, kad jos nematau, o prieš prasidedant antrai pusei parašiau, kad viskas gerai. J pribėgo, apsikabino, pabučiavo ir išbėgo. Jos išėjimai būdavo gražūs, nes mergaitė turėjo vieną gražiausių užpakalių pasaulyje. Trečią ir paskutinį kartą mane, po mano visiško jos ignoravimo, ji paliko žinute. Vėliau norėjo taikytis, bet aš jau buvau užimtas. Ji su manim elgėsi geriausiai. Pusę metų jaučiausi esąs septyniolikmetis karalius.

įsikimbi

aš tave jaučiu

kiekvieną naktį

įsikimbi ir paleidi

įsikimbi

ir

paleidi

miestą užpustė sniegai

mano miestą užpustė sniegai

ir miegoti ėjau neįtardamas

kad jau naktį lietus nelauktai

sniegą plaus ir ištiesins tau garbanas

atsikėlus vėl sninga mieste

tu guli ir visai nesišypsai

pagulėjus sakai kad dviese

su manim tu norėtum išvysti

lietų plaunantį miesto gatves

kuriose jau trys mėnesiai sninga

ir vanduo teka baltas o mes

kol visi stebis tyliai pradingstam

kreida

kai pavirtau kreida tu

paėmus po gabaliuką

išrašei kiekvieną

mūsų miesto

šaligatvio kraštą ---

jį tuoj nuplaus lietus

Prie ežero

Kai tąkart važiavom prie ežero, tu vos ne pirmą kartą atvairavai iki manęs, bijojai, bet atvairavai. Tada plaukėm iki kito kranto, aš visiškai nemėgau plaukti ilgai. Ėjom tarp nendrių, tada per pievelę aukšta žole ir grįžom prie savo daiktų. Tada gulėjom, kalbėjom, kiek kas gausim iš lietuvių egzamino. Debesų ir žmonių aplink nebuvo. Po to važiavom namo visiškai ratu, pro Žirmūnus, nes man reikėjo kažką paimti iš draugo. Tau buvo vis vien, aš mačiau, kad nenorėjai kelionės pabaigos, norėjai, kad apsisukčiau, apvažiuotume dar tris ratus aplink miestą, o galiausiai užmigtume vienas greta kito. Tada grįžom namo, pastačiau automobilį prie tavęs, o eidamas link savęs klausiau “promoe – headache”.

Dar atsimenu rytą, kuomet po nakties tu stovi prie mano namo, abejų kojų pirštai žiūri vienas į kitą, o tu į mane. Truputį palenkus galvą, lyg iš apačios. Auklėtoja sakydavo, kad žiūriu gąsdinančiai, nes tai darau panarinęs galvą, iš apačios.

Bet tie – mano ir tavo - iš apačios buvo skirtingi, tavasis nebuvo gąsdinantis. Tau reikėjo mano meilės, o man, deja, buvo nusispjaut.