J

Susipažinom vienuoliktoj klasėj. Ji ir jos draugė, kuri man patiko, sėdėjo priešais mus su klasioku naujai suformuotoje klasėje per lietuvių kalbos pamoką. Mes iš jų draugiškai pasišaipėme, juokelis pasirodė juokingas ir taip pirmą kartą pamačiau, kaip J žiūri man į akis ir juokiasi. Tą pačią dieną vėliau pamačiau J apsikabinusią kvailą futbolininką ir nesupratau, kaip jie galėjo būti kartu. Pasirodo, buvo tik kelias savaites. Jai patalogiškai reikėjo šilumos, o man patiko rūpestis. Pirmą naktį per vakarėlį name, kuriame nuolat linksmindavomės, užmigom greta vienas kito tik susikabinę rankom. Prieš užmigdami miegančiam priemiesty žadinom kaimynus siaura tylinčia gatve važinėdami paspirtuku. Tiksliau, važinėdamas: aš važinėjau, o ji žiūrėjo ir šypsojos. Supratau, kad ji mane įsimylėjo ir visa kita – tik likę formalumai. Pirmą kartą J palikau per mėgstamiausią jos šventę – Kalėdas. Pamačiau kitą merginą, kurios nepažinojau, bet mirk gyvenk turėjau surasti. Nenorėjau meluoti, todėl pasakiau kaip yra: „Su Kalėdom. Mums reikia skirtis. Nenoriu meluot“. Tą merginą galiausiai radau, bet pastaroji buvo durnė. Pirmą kartą susitaikėm „Guru“ salotų bare. Ant jos rudų marškinėlių rožine spalva buvo parašyta „I'll be nice if you'll give me some chocolate“. Vaidino, kad neatleis, bet pasibučiavus prieš jai lipant į autobusą namo, jai pakirto kojas. Antrą kartą ji pasiūlė skirtis per SMS, o po kelių valandų atsiprašinėjo. Pasakiau ne, o kitą dieną mokykloj, pamatęs ją su tais reto išskirtinumo garbanotais plaukais, pusę dienos pravaidinau, kad jos nematau, o prieš prasidedant antrai pusei parašiau, kad viskas gerai. J pribėgo, apsikabino, pabučiavo ir išbėgo. Jos išėjimai būdavo gražūs, nes mergaitė turėjo vieną gražiausių užpakalių pasaulyje. Trečią ir paskutinį kartą mane, po mano visiško jos ignoravimo, ji paliko žinute. Vėliau norėjo taikytis, bet aš jau buvau užimtas. Ji su manim elgėsi geriausiai. Pusę metų jaučiausi esąs septyniolikmetis karalius.