Prie ežero

Kai tąkart važiavom prie ežero, tu vos ne pirmą kartą atvairavai iki manęs, bijojai, bet atvairavai. Tada plaukėm iki kito kranto, aš visiškai nemėgau plaukti ilgai. Ėjom tarp nendrių, tada per pievelę aukšta žole ir grįžom prie savo daiktų. Tada gulėjom, kalbėjom, kiek kas gausim iš lietuvių egzamino. Debesų ir žmonių aplink nebuvo. Po to važiavom namo visiškai ratu, pro Žirmūnus, nes man reikėjo kažką paimti iš draugo. Tau buvo vis vien, aš mačiau, kad nenorėjai kelionės pabaigos, norėjai, kad apsisukčiau, apvažiuotume dar tris ratus aplink miestą, o galiausiai užmigtume vienas greta kito. Tada grįžom namo, pastačiau automobilį prie tavęs, o eidamas link savęs klausiau “promoe – headache”.

Dar atsimenu rytą, kuomet po nakties tu stovi prie mano namo, abejų kojų pirštai žiūri vienas į kitą, o tu į mane. Truputį palenkus galvą, lyg iš apačios. Auklėtoja sakydavo, kad žiūriu gąsdinančiai, nes tai darau panarinęs galvą, iš apačios.

Bet tie – mano ir tavo - iš apačios buvo skirtingi, tavasis nebuvo gąsdinantis. Tau reikėjo mano meilės, o man, deja, buvo nusispjaut.

Pasi

- Pasiilgai? – paklausė lyg visai nesidomėdama, tuo pat metu žiūrėdama kažkur man per petį.
- Pasiilgau. – atsakiau taip ir galvodamas, nors skambėjo atvirkščiai.
- Neišgirdau. – atsuko veidą šonu ir pirštu parodė į ausį.
- Pasiilgau. – pasakiau pasilenkęs ir pabučiavau į žandą.
- Sakei, kad niekam to nesakai.
- Niekam to ir nesakau. Bet šįkart tikrai. Galvojau „ne“, bet dabar, kai pamačiau, supratau, kad taip. – pasakiau banaliai, bet meluoti nesinorėjo.

Mes nesimatėm kiek mažiau nei metus, o tiksliau – du su puse mėnesius rudens, tris žiemos, tris pavasario ir beveik vieną vasaros. Prisimindavau ją tik kartkartėmis, tomis kartkartėmis, kai kambarys tapdavo ankštesnis nei įprasta, o virtuvėje kažkas gerdavo. Tiesą sakant, dažniausiai ją prisimindavau alkanas (kai virtuvėje gerdavo, nenorėdavau eiti iki šaldytuvo). Ji man rodydavos kiek užkritusiais ant liūdnų akių vokais ir iš dalies nuoširdžia, iš dalies amerikietiška šypsena. Bet visuomet graži. Dievaži, ji buvo vienas gražiausių liūdnų žmonių, kurious teko sutikti. Rudi plaukai kiek žemiau pečių, nepamenu kokios spalvos akys, daili krūtinė ir tingi eisėna. Būdavo, kad pagalvoju, jog neina, o tiesiog sėlina. Kaip ir kokio velnio žmogui reikėtų nuolatos sėlinti, neturėjau supratimo. Tiesiog taip atrodė. Kai ji eidavo link manęs arba nuo manęs(dažniau nuo), galvodavau, kad jei tektų rinktis, koks žvėris mane suplėšytų atsidūrus džiunglėse, pasirinkčiau panterą. Vien dėl to, kad prieš tai ji tingiai, netgi, sakyčiau, rituališkai, sėlintų.

Paslapčiom visada norėjau ją vadinti savo, bet nuo pat pradžių jaučiau, kad tokia ji nėra ir greičiausiai niekada nebus. Ji mėgsta alų, cigaretes, Pink Floyd ir miegoti dienom. Aš negeriu alaus, nekenčiu rūkalų kvapo, klausau Masta Ace, o dienom man labiausiai patinka dirbti. Kaip ten bebūtų, vienas esminis dalykas tarp mūsų nesiskiria: ji protinga, o aš irgi. Tiksliau būtų sakyti, kad mes abudu mąstom ir dažniausiai tą darom per dažnai. Nelieka nei vieno, kuris tyliai galvotų apie gražią pabaigą, nes labiau nei labai žinom, kad tokio dalyko paprasčiausiai nėra.

Vakaras buvo šiltas, o ji buvo apsirengusi kaip visada paprastai: mėlyni džinsai, basutės, tamsiai lakuoti rankų ir kojų nagai, palaidinė su vidutinio dydžio iškirpte. Plaukus tai susirišdavo, tai pasileisdavo, bet tiko ir vienaip, ir kitaip. Mes, kaip visada, kalbėjom apie pusiau nuobodžius, pusiau įdomius dalykus: mano ateities planus, jos ateities neplanus, jos kraustymąsi į Manheteną ir mokymąsi universitete, mano nesimokyma ir nesikraustymą. Pasijutau, kad viskas būtų vykę lyg ir dabar, lyg ir prieš metus, o aš pats būčiau lyg dabartinis, lyg ir tas, kuris buvau tada. Netgi pagalvojau, ar tikrai ta išvyka mane kiek nors pakeitė.

Atėjus antrai nusprendžiau važiuoti namo. Pasakiau, ji atsistojo, mes apsikabinom ir ji, lyg tyčia, lyg netyčia, greičiausiai todėl, kad aš norėjau tiesiog apsikabinti, o tie prancūziški atsisveikinimai niekada nepatiko, pakštelėjo man į kaklą kiek žemiau ausies. Pagalvojau, kad tai įvyko per klaidą, paleidau, susidėjau rankas į kišenes ir ramiai nuėjau link mašinos. Grįžau namo, paskaičiau ir užmigau.

Laiškas

Norėjau prisiminti, kaip rašyti laiškus taip, kaip rašiau mokykloje. Kiekvienąkart norėjau pasirodyti įdomus ir protingas, visuomenės priešas ir kovotojas prieš sistemą. Dar norėjau parodyti, kad gyvenu teisingai, neturiu žalingų įpročių, bet vistik esu itin įdomus ir linkęs į romantiką. Rašydavau ilgais sakiniais ir su daug skyrybos ženklų, lygiai taip, kaip kad darau dabar. Jos paprastai manim patikėdavo, atrodydavau toks, koks ir norėjau, bet nebuvau. Ir viskas baigdavosi, ir baigdavosi, ir dar kartą baigdavosi. Taigi, norėjau prisiminti kaip parašyti tokį laišką.

Labas šiandien buvo gera diena, taip? Man jau kuris laikas buvo įdomu su tavimi susipažinti, o geriausias būdas tai padaryti, manau, yra laiškai. Elektroniniai ar popieriniai – jokio skirtumo. Pradžioje, be abejo, derėtų prisistatyti: man 22, esu savo laisvės auka ir nežinau, kaip su ja elgtis. Kokias knygas skaitai? O kokių neskaitai? Kokios muzikos klausai? Kokios – ne?

Apskritai gyvenime, manau, reikia elgtis taip, kaip reikia. Kaip reikia tau. Visa kita – antraeiliai dalykai. Gailėtis reikia tik to, ko nepadarei ir tik iki tol, kol padarysi. Maloniausi susitikimai yra antradienį puse vienuolikos vakaro ir kai šalta. Jų metu reikia vaikščioti tom pačiom gatvėm vėl ir vėl, vėl ir vėl, vėl ir vėl. Kelias valandas, tada reikia grįžti namo, pasikabinti striukes, užsikaisti arbatinį. Tada atsigulti ant dvigulio čiužinio, skanauti arbatą ir žiūrėti į lubas nieko nekalbant. Kimarinti. Tada turėčiau paliesti tavo žandą, vėliau petį, dar vėliau – delną. Tada vėl perbraukti ranka žandu, pabučiuoti į kaktą suskirdusiom lūpom ir pasakyti, kad jau vėlu ir aš tave parvešiu namo. Tada gauti kvietimą valgyti pyrago, kiek pridegusio, ir gerti svarainių arbatą. Kitą dieną per pusnis vedžioti šunį ir jau tada žinoti, kad viskas tuoj baigsis. Tada atsisveikinti ir dar kartą tikėtis, kad kitas kartas bus laimingesnis dar nesuprantant, kad laimingesnių kartų nebūna.

Atrodo, prisiminiau.