Norėjau prisiminti, kaip rašyti laiškus taip, kaip rašiau mokykloje. Kiekvienąkart norėjau pasirodyti įdomus ir protingas, visuomenės priešas ir kovotojas prieš sistemą. Dar norėjau parodyti, kad gyvenu teisingai, neturiu žalingų įpročių, bet vistik esu itin įdomus ir linkęs į romantiką. Rašydavau ilgais sakiniais ir su daug skyrybos ženklų, lygiai taip, kaip kad darau dabar. Jos paprastai manim patikėdavo, atrodydavau toks, koks ir norėjau, bet nebuvau. Ir viskas baigdavosi, ir baigdavosi, ir dar kartą baigdavosi. Taigi, norėjau prisiminti kaip parašyti tokį laišką.
Labas šiandien buvo gera diena, taip? Man jau kuris laikas buvo įdomu su tavimi susipažinti, o geriausias būdas tai padaryti, manau, yra laiškai. Elektroniniai ar popieriniai – jokio skirtumo. Pradžioje, be abejo, derėtų prisistatyti: man 22, esu savo laisvės auka ir nežinau, kaip su ja elgtis. Kokias knygas skaitai? O kokių neskaitai? Kokios muzikos klausai? Kokios – ne?
Apskritai gyvenime, manau, reikia elgtis taip, kaip reikia. Kaip reikia tau. Visa kita – antraeiliai dalykai. Gailėtis reikia tik to, ko nepadarei ir tik iki tol, kol padarysi. Maloniausi susitikimai yra antradienį puse vienuolikos vakaro ir kai šalta. Jų metu reikia vaikščioti tom pačiom gatvėm vėl ir vėl, vėl ir vėl, vėl ir vėl. Kelias valandas, tada reikia grįžti namo, pasikabinti striukes, užsikaisti arbatinį. Tada atsigulti ant dvigulio čiužinio, skanauti arbatą ir žiūrėti į lubas nieko nekalbant. Kimarinti. Tada turėčiau paliesti tavo žandą, vėliau petį, dar vėliau – delną. Tada vėl perbraukti ranka žandu, pabučiuoti į kaktą suskirdusiom lūpom ir pasakyti, kad jau vėlu ir aš tave parvešiu namo. Tada gauti kvietimą valgyti pyrago, kiek pridegusio, ir gerti svarainių arbatą. Kitą dieną per pusnis vedžioti šunį ir jau tada žinoti, kad viskas tuoj baigsis. Tada atsisveikinti ir dar kartą tikėtis, kad kitas kartas bus laimingesnis dar nesuprantant, kad laimingesnių kartų nebūna.
Atrodo, prisiminiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą