Kai tąkart važiavom prie ežero, tu vos ne pirmą kartą atvairavai iki manęs, bijojai, bet atvairavai. Tada plaukėm iki kito kranto, aš visiškai nemėgau plaukti ilgai. Ėjom tarp nendrių, tada per pievelę aukšta žole ir grįžom prie savo daiktų. Tada gulėjom, kalbėjom, kiek kas gausim iš lietuvių egzamino. Debesų ir žmonių aplink nebuvo. Po to važiavom namo visiškai ratu, pro Žirmūnus, nes man reikėjo kažką paimti iš draugo. Tau buvo vis vien, aš mačiau, kad nenorėjai kelionės pabaigos, norėjai, kad apsisukčiau, apvažiuotume dar tris ratus aplink miestą, o galiausiai užmigtume vienas greta kito. Tada grįžom namo, pastačiau automobilį prie tavęs, o eidamas link savęs klausiau “promoe – headache”.
Dar atsimenu rytą, kuomet po nakties tu stovi prie mano namo, abejų kojų pirštai žiūri vienas į kitą, o tu į mane. Truputį palenkus galvą, lyg iš apačios. Auklėtoja sakydavo, kad žiūriu gąsdinančiai, nes tai darau panarinęs galvą, iš apačios.
Bet tie – mano ir tavo - iš apačios buvo skirtingi, tavasis nebuvo gąsdinantis. Tau reikėjo mano meilės, o man, deja, buvo nusispjaut.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą