Trečiadienis

Buvo dvylika valandų nakties, lijo stipriau nei bet kada tą vasarą, o apie žaibus būtų galima parašyti atskirą kūrinį. Turėjau beveik gramą žolės, o ji buvo su odinėm kelnėm, kurios ją, ir taip reto seksualumo merginą, darė panašią į tikrą vyrų naikinimo monstrą. Sėdėjau mašinoje prie jos namų, ji vėlavo išeit jau kokias dešimt minučių,o aš, nemėgdamas sukti jointų vienas, laukiau jos. Ji pasibeldė į langą ir atsisėdo į keleivio vietą. Keisti plaukai buvo tik vos vos šlapi – vien dėl to, kad mašiną nuo laiptinės skyrė daugių daugiausiai aštuoni žingsniai. Paklausiau, kaip sekėsi, o man pradėjus sukti ėmė pasakot apie fotosesiją, kurioje tądien fotografavosi. Fotosesija buvo skirta dailės akademijos studentės kursiniam darbui, kuris šiuo atveju buvo gotiško stiliaus suknelės. Vėliau pamatęs nuotraukas net truputį susigėdau, nes lyg ir neturėtų būti patraukli mergina, kuri mėginta pavaizduoti pusiau gyva, o fotosesijos erdvė – kapinės. Bet, nemeluojant, ji ten atrodė išskirtinai gerai. Kai paklausė, ką veikiau, pasakiau, kad nieko ypatingo, kitaip tariant, veikiau tą-aną. Paklausiau, kur ji nori važiuoti. Pasakė, kad nenori niekur važiuoti, o už jos namo yra aikštelė, nuo kurios matos pusė miesto, tačiau viena ji ten nėjo, nes bijojo žaibų. Turėjau vieną mažą skėtį ir kol nuejom į aikštelę, kurioje turėtų būti, bet nėra statomas daugiabutis, mano kairė, o jos dešinė kūno pusė buvo šlapia. Atsistojome po naujai pastatyto negyvenamo kotedžo garažo stogeliu. Norėjau turėti fotoaparatą, bet prisiminiau, kad tikriausiai niekada nesu nieko apart pusbrolių su močiute fotografavęs. Aikštelė su vaizdu į miestą, pasirodo, buvo saugoma. Apsauginis pasitaikė pusiau drąsus, atėjo labai greitai, ir jau buvo paruošęs piktą kalbą, bet nespėjo pasakyt, nes panelė prisistatė čia gyvenanti. Dešimt minučių aš tupėjau, o ji stovėjo. Parūkiau. Buvom per metrą vienas nuo kito, o aš galvojau, kad norėčiau ją apkabinti. Kažkaip pamėginau, bet ji suvaidino, kad atstočiau. Įsižeidžiau. Po kelių minučių ji mane prisitraukė pati. Jaučiausi nugalėtojas. Kiek pastovėjęs prirėmiau ją prie sienos, stipriai pabučiavau, o ranka maloniai nuslydo odinės kojos šonu iki kelio ir sugrįžo atgal prie klubo. Dar kart pabučiavau, kaire ranka perbraukdamas krūtine, ir nusprendžiau, kad vėl noriu parūkyti. Vėl pritūpiau, prisidegiau ir parūkiau. Vis dar žaibavo, o ji kaire pėda tvirtai stovėdama ant žemės, dešinę buvo atrėmus į sieną, į kurią buvo atsirėmus kūnu. Stovėjo pasvirus, į žemę remdamasi tik viena koja, o aš galvojau, kad jei ir reiktų ką nors nufotografuot, tai jos siluetą stichijos apimto Vilniaus fone. Taip savo mieste mes leidome trečiadienius.