nors keičias viskas bet iš tikro ne
tie patys vyrai moteris palydi
ir taip kasvakar aš antram troleibuse
ir kaip kas naktį šiąnakt vėl turėtų lyti
tie patys kosmosai viršuj mėnuly supa
tie patys šunys vasarą pavėsy guli
jam vis kasnakt išvydus ją pakyla ūpas
o su visata lyginant mes vis dar esam nuliai
tie patys laiptai vis dar veda iki mano buto
taip pat žaliai kas žiemą eglės stovi
ir vis taip pat tau prisidėjus prie manęs mes tampame abudu
arčiau viens kito ir dangaus bet nuo kitų nutolę
ir negaliu nepaminėt kad vis taip pat sustoja
man laikas žengus į ratelio centrą
tie šokiai purto supa ir niūniuoja
į ausį tyliai kad viena upe visi mes brendam
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą