***

Penktadienį išėjęs iš namų, į juos grįžau tik sekmadienio paryčiais. Buvome trise: R, S ir aš. Naktį praleidę hipsteriškiausioj Vilniaus vietoj ne tokiam jau ir hipsteriškam Techno vakarėlyje, prieš važiuodami namo nusprendėm, kad aš laikausi geriausiai, todėl gavau vairuoti. Jaučiausi tikrai patenkinamai neskaitant to, kad prieš pusvalandį iki kelionės rūkiau. Grįžom namo, įjungiau šviesą, nusiavėm batus, visi trys sukritom ant lovos, aš įjungiau švieselę ir klausėm gero repo. Gulėjom skersai lovos, S iš vieno šono, R vidury, aš kitam šone. Grojo neseniai atrastas 93 metų repas ir jaučiausi lyg iš delno cukrumi maitinčiau savo nepagaunamą vienaragį. Nusprendžiau, kad reikia dar kartą parūkyti. R pasakė, kad jei nueis į balkoną, tai ten ir liks. Kieme buvo minus keli ir snigo. Likome tik aš ir S. Ji nesispyriojo ir į naujieną, kad eisime rūkyti, reagavo teigiamai. Padavė žiebtuvėlį, aš paskrudinau cigaretę, iškračiau tabaką ir žirklių pagalba susmulkinau stuffą. Tada tom pačiom žirklėm iškirpau gilzę, atsiplėšiau popierėlių ir tvarkingai susukau vidutinio storumo džonį. S susisuko savo vyšninio tabako cigaretę ir, po to, kai įjungiau dar vieną repo, pajudėjom į balkoną, kuris buvo per septynis žingsnius nuo lovos. Stovėjom balkone, dalinomės dūmų ir kalbėjom, kaip Vilnius pirmauja prieš Kauną beveik visuose šokių stiliuose ir kaip Kaunui reikėtų pasitempti. Papasakojau apie kitus planus ir kaip džiaugiuosi, kad Vilniaus šokis pradeda žydėti. Ji tuo tarp nusiskundė, kaip Kaunas merdi ir nėra ką veikti: tiek šokio, tiek kitose srityse. Įpūsėjus nenaudėliui draugė pasakė, kad nebenori. Likau vienas. Įveikiau dar ketvirtį ir pajaučiau, kad pakirto. Grįžom į kambarį, S tiesiu taikiniu susigrąžino savo senąją vietą ir su rūbais bei neužsiklojus(gulėjom ant antklodės) per kelias sekundes užmigo. Patį mane gerokai pakėlė, bet nusprendžiau, kad reikia daryti atskirų stilių kovas kas savaitę ir tai užsirašiau. Tada įsijungiau hauso ir tiesiog sėdėjau. Paklausęs kelias minutes išjungiau muziką, išjungiau šviesą ir atsiguliau. Nei nusirengiau, nei ieškojau užsikloti, nes tiesiog negalėjau. Atsiguliau ant nugaros ir išgirdau iš virtuvės, kuri yra už sienos, sklindantį baisų šaldiklio veikimo garsą. Tylus ūžesys zvimbė tiesiai į giliausias mano vietas ir beveik pradėjau melstis, kad kuo greičiau baigtųsi, nes žinojai, kad padirbęs jis nustoja. Garsas nesiliovė, o, rodės, tik stiprėjo. Viskas virto amžinybe ir galvojau, kad su šiuo peiliu ausyse ir mirsiu. Tada prisiverčiau atsistoti. Prireikė milžiniškų valios pastangų, tačiau nuėjau iki virtuvės ir uždariau duris. Grįždamas, kad tikrai nesigirdėtų, uždariau ir kambario duris. Perėjęs per kambarį(teko perlipti kolonėles ir laidus) atsiguliau į savo vietą ir apie kažką pagalvojęs užmigau. Pabudau nuo šalčio, dar buvo tamsu. Antrą kartą pabudau nusistebėjęs, kad R sugebėjo iš kito kambario atnešti antklodę: aš gavau užsikloti dešinę kūno dalį, S kairę, o R, kadangi gulėjo viduryje, užsiklojo visas. Nuo košmaro, kad sėsiu į kalėjimą(nepamenu dėl ko) pabudau jau šviesiai ir pagalvojau, kad dabar veikiausiai devynios ar dešimt. Atsisėdau, pasižiūrėjau į laikrodį ir pamačiau, kad dabar dvi valandos dienos. Pasijaučiau padugne, taip išvadinau ir draugus. Tuomet nuėjau į virtuvę, visiems padariau arbatos su medumi. Sėdėjom ir kalbėjom apie kažką, tuomet jie išvažiavo. Likau namie ir likusią dienos dalį pražiūrėjau filmus. Paskutinis tądien žiūrėtas filmas baigėsi tuo, kad sau abortą pasidariusi moteris mirė, o jos vyras, persikraustęs iš priemiesčio į miestą, vienas toliau augino vaikus.